Ar kada susimąstėte, kas nutiktų, jei Šaltojo karo kosminės lenktynės tarp Sovietų Sąjungos ir JAV būtų pasibaigusios ne vienos iš supergalių pergale, o… ateivių atvykimu? Būtent tokią viziją Arthuras C. Clarke’as pateikia savo 1953 m. romane „Vaikystės pabaiga“. Milžiniški ateivių laivai pasirodo virš didžiausių Žemės miestų, nutraukia bet kokius karinius konfliktus, panaikina valstybių sienas ir pradeda kurti globalią utopiją.
Ir pats sumanymas, knyga parašyta 1960 metais, kad žmonija gali išgelbėti tiktai trečioji jėga. Taip, jau ir tada atrode. Iš esmes niekas nepasikeitė. 2025 situacija parodo, jog ir JAV negali atgrasyti užpolymo ant demokratiniu šaliu, o Jungtinės Tautos į kiekvieną raketu atakos naktį reiškia susirupinimą.
Jau tuomet, XX a. viduryje, autoriui atrodė, kad išsigelbėti pati žmonija nepajėgi – tam reikalinga trečioji, išorinė jėga. Deja, ši mintis atrodo stebėtinai aktuali ir šiandien. Matant, kaip tarptautinės organizacijos dažnai apsiriboja „susirūpinimo reiškimu“, o supergalios ne visada sugeba užkirsti kelio agresijai, Clarke’o idėja apie išmintingus globėjus iš kosmoso įgauna naują prasmę.
Knygoje griaunamas romantiškas mitas apie žmonijos išskirtinumą. Galbūt mes ir nesame visatos centras? Gal esame tik protingos, bet dar labai jaunos būtybės, kurioms reikia priežiūros?
Pamąstymai skaitant: citatos ir įžvalgos
Knygoje gausu minčių, kurios provokuoja ir verčia susimąstyti. Štai kelios iš jų:
„Iš tiesų, mes nejaučiame jokio malonumo griaudami žmonių tikėjimus, bet juk visos religijos negali būti teisingos – ir jie tai nujaučia. Anksčiau ar vėliau žmonės būtinai sužinos tiesą, bet tas laikas dar neatėjo.“
Taip ateiviai, vadinami Vyriausiaisiais Valdovais (angl. Overlords), žvelgia į žmonijos religijas. Tai blaivus ir šiek tiek atšiaurus požiūris, teigiantis, kad dvasiniai įsitikinimai yra tik dar vienas „vaikystės“ etapas, kurį anksčiau ar vėliau teks išaugti.
„Vienąkart aš jam paminėjau istoriko Aktono žodžius, kad valdžia sugadina žmogų, o absoliuti valdžia sugadina absoliučiai.“
Šis garsus lordo Actono aforizmas knygoje nuskamba kaip perspėjimas. Vyriausieji Valdovai turi absoliučią valdžią žmonijos atžvilgiu. Nors jų tikslai atrodo kilnūs, kyla natūralus klausimas – kokia yra tokios galios kaina ir ar įmanoma jos nesugadinti?
„Čia, tęsė jis, mūsų nekankina senoviški prietarai, kad laisvalaikis tai nuodėmė. […] Kiekvienas nori kažką, kad ir kokia smulkmena tai būtų, daryti geriau už kitus. Aišku, tai idealas, kurį ne visiems mums pavyksta pasiekti. Bet mūsų laikais svarbiau, kad žmogus turėtų tikslą. O ar pavyks jį pasiekti, ne taip ir svarbu.“
Šie žodžiai apibūdina utopinę bendruomenę, bandančią išsaugoti žmogiškąją kūrybą ir individualumą globalios gerovės amžiuje. Tačiau ar įmanoma sukurti tobulą visuomenę, kurioje asmeniniai tikslai harmoningai dera su bendruomenės gerove? Autorius palieka šį klausimą atvirą, leisdamas skaitytojui suabejoti, ar tokia tobulybė apskritai pasiekiama. Žmonės yra pernelyg sudėtingos ir laisvos būtybės, kad paklustų vienam bendram tikslui.
Apibendrinimas
„Vaikystės pabaiga“ galbūt nėra pati dinamiškiausia mokslinės fantastikos knyga, palyginti su šiuolaikiniais kūriniais, tačiau ji neabejotinai yra viena svarbiausių. Tai kūrinys, kurį būtina perskaityti norint suprasti, kaip formavosi žanras ir kokius filosofinius klausimus kėlė XX a. autoriai.
Clarke’as kviečia mus pažvelgti į žmonijos ateitį ne per rožinius akinius, o su brandžiu smalsumu. Kas mes esame? Kur link judame? Ir kas nutiks, kai mūsų kosminė „vaikystė“ pagaliau baigsis? Šie klausimai lieka su tavimi dar ilgai užvertus paskutinį puslapį.