Pradėkime nuo klausimo: ar jaučiatės atsakingas už visas pasaulio problemas? Už klimato kaitą, karą, skurdą? Daugelis iš mūsų retkarčiais pasijaučia slegiami šios naštos. Tačiau ką daryti, jei atsakomybę sąmoningai sumažintumėte? Šiandien norėčiau pakalbėti apie gana neįprastą, bet provokuojančią idėją, kurią radau knygoje „Jūs gi, aišku, juokaujate, pone Feynmanai!“ apie garsųjį fiziką Richardą P. Feynmaną. Tai – socialinis aktyvus neatsakingumas.
Nesupraskite klaidingai. Tai nėra tiesiog abejingumas. Tai veikiau sąmoningas pasirinkimas nesijausti atsakingam už visas pasaulio problemas ir leisti sau susitelkti į tai, kas iš tiesų svarbu ir ką galime paveikti.
Gimimas iš protingiausiojo lūpų
Šią idėją Feynmanui „įskiepijo“ ne kas kitas, o legendinis matematikas Johnas von Neumannas – nepaprasto proto ir įtakos žmogus. Von Neumannas tarsi davė Feynmanui leidimą atsisakyti sunkios pasaulio naštos ir susitelkti į savo aistras. Tai buvo tarsi palaiminimas – galėjimas daryti tai, kas įkvepia ir džiugina, be nuolatinio kaltės jausmo dėl to, ko nespėji padaryti.
Kodėl Feynmanui tai tiko?
Richardas Feynmanas buvo smalsumo įsikūnijimas. Jis tiesiog degė noru tyrinėti, eksperimentuoti ir atrasti. Jei būtų prisiėmęs atsakomybę už viską, jo energija ir dėmesys būtų išsisklaidę, o tai būtų trukdę jo moksliniams atradimams. Socialinis neatsakingumas tapo tarsi filtru, leidžiančiu jam visą energiją skirti mokslui ir kūrybai, nesijaučiant blogai dėl to. Tai padėjo jam tapti ne tik produktyviu, bet ir, tikėtina, laimingu mokslininku.
Bet ar tai reiškia, kad jis buvo abejingas?
Tikrai ne. Nors Feynmanas sąmoningai atsiribojo nuo visuotinių problemų, tai nereiškia, kad jam nerūpėjo kiti žmonės. Jis tiesiog pasirinko, kur nukreipti savo energiją. Puikus to pavyzdys – „Challenger“ katastrofos tyrimas. Nors šis įvykis buvo tragiškas, jis Feynmano akyse buvo ne tik socialinė problema, bet ir mokslinė bei inžinerinė. Jis jautėsi įpareigotas prisidėti prie tyrimo, nes tai buvo jo, kaip eksperto, pareiga. Štai kur atsakomybė susikirto su jo aistra ir kompetencija.
Kitas puikus pavyzdys, patvirtinantis, kad Feynmano „neatsakingumas“ buvo labai selektyvus, yra jo dalyvavimas JAV Mokslo departamento komisijoje, kuri rinko vadovėlius mokykloms. Kol kiti komisijos nariai vadovėlius vertino paviršutiniškai ir skirdavo vidutinius balus, Feynmanas prie kiekvieno vadovėlio analizės priėjo itin atsakingai. Jis sudarė detalius trūkumų sąrašus, atkreipdamas dėmesį į mokslinius netikslumus ir metodologines klaidas. Tai rodo, kad jis nebuvo abejingas ir nesisavino atsakomybės, kai manė, kad gali realiai prisidėti prie situacijos pagerinimo. Štai kur atsakomybė susikirto su jo aistra ir kompetencija.
Ar tai tinkamas kelias mums visiems?
Feynmano požiūris turi ir kritišką pusę. Jei visi sąmoningai atsiribotume nuo pasaulio problemų, kas jas spręstų? Kritikai teigtų, kad kiekvienas iš mūsų turi prisiimti tam tikrą atsakomybę už pasaulį, kuriame gyvename. Ši idėja nėra skirta visiems, ir tai yra svarbu pabrėžti.
Socialinis aktyvus neatsakingumas – tai ne abejingumas, o sąmoningas pasirinkimas. Tai leidimas sau nesijausti atsakingam už viską ir susitelkti į tai, kas mums iš tiesų svarbu, kur galime geriausiai panaudoti savo talentus. Tai ne panacėja, bet įdomus požiūris, kuris gali padėti mums rasti pusiausvyrą tarp asmeninių aistrų ir didesnių visuomenės poreikių.
O ką manote jūs? Ar manote, kad sąmoningas „neatsakingumas“ gali būti naudingas šiuolaikiniame pasaulyje?