Ar Jums būna taip, kad skaitote knygą, ir įvykiai joje atspindi tikrovę? Būtent taip man ir nutiko skaitant Anthony Doerrio „Neregimąją šviesą“.
Pagrindiniai veikėjai:
- Mari Lora (Marie-Laure LeBlanc): Regėjimą praradusi mergaitė, kuri tėvo, dėdės Etjeno ir kitų artimųjų dėka nuostabiai prisitaiko prie aplinkos ir išmoksta daugybės dalykų.
- Verneris Pfenigas (Werner Pfennig): Itin talentingas našlaitis berniukas, ypač gabus mechanikai ir viskam, kas susiję su radijo prietaisais. Dėl savo gabumų patenka į elitinę nacių jaunimo mokyklą, o vėliau – į Vermachto kariuomenę.
- Fon Rumpelis (Reinhold von Rumpel): Nacių seržantas majoras (Hauptfeldwebel), brangakmenių specialistas, negailestingai ieškantis legendinio deimanto.
Abu jaunuosius herojus nematomais saitais jungia prancūzų radijo bangomis transliuojamos mokslo populiarinimo laidos vaikams. Taip pat juos sieja gili vienatvė – tiek fizinė, tiek emocinė.
Labiausiai patiko knygoje.
Vernerio vidinė kaita Įspūdingai pavaizduota Vernerio transformacija – nuo smalsaus, linksmo ir pastabaus vaiko iki paauglio, apdoroto fašistine propaganda. Jo gilūs išgyvenimai dėl draugo Frydricho netekties mokykloje ir vidinis konfliktas dėl prievartos bei žiaurumo rodo, kaip svarbu vaikystėje įdiegti tvirtus moralinius pagrindus. Tai primena, kad jei jauname amžiuje nepasėjama žmogiškumo sėkla, vėliau tai padaryti tampa itin sunku. O patekus į propagandos mašiną ir stokojant kritinio mąstymo, žmogus nesąmoningai gali tapti sraigteliu sistemoje, kuri jėga naikina skirtumus tarp rasių, kultūrų ir žmonių.
Dehumanizacijos mechanizmai: Ypač įstrigo scena, kurioje nacių mokyklos auklėtiniai ir mokytojai per pratybas žiemą palieja lediniu vandeniu silpnesnį draugą (Frydrichą), taip jį nužudydami. Taip mokyklos viršininkas brutaliai nubrėžia ribą tarp „mes“ (stiprūs arijai) ir „jie“ (silpni, kitokie). Šis ir kiti epizodai simboliškai „sutepa krauju“ jaunų berniukų rankas, o žmogų, tapusį egzekucijos auka, paniekinamai nurašo kaip nevertingą – „atgal į kanalizaciją“.
Neapykantos universalumas: Knyga puikiai parodo, jog neapykantos sėjimo mechanizmai, veikę XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, iš esmės nesiskiria nuo tų, kuriuos matome ir šiandien. Tiesiog atsirado naujų, dar efektyvesnių priemonių – pavyzdžiui, internetas.
Nepatiko.
Pasakojimo fragmentiškumas: Nors suprantamas autoriaus sumanymas, nuolatinis šokinėjimas tarp skirtingų laiko linijų ir veikėjų kartais vargino ir trikdė įsijautimą.
Kai kurių veikėjų paviršutiniškumas:
- Mari Loros tėvas, nors vaizduojamas kaip išmintingas ir kūrybingas (gebantis kurti sudėtingus galvosūkius), atrodo, per lengvai paliko dukrą su menkai pažįstamais giminaičiais ir gana naiviai pateko į nacių spąstus.
- Dėdės Etjeno liga (galbūt „pokario sindromas“ po Pirmojo pasaulinio karo?) lieka miglota ir ne iki galo išplėtota.
Refleksijos skaitant 2025-aisiais:
SSkaitant šią knygą 2025 metais, kai Europoje vėl liejasi kraujas, apima slogios mintys. Prieš 80 metų atrodė, kad nacizmo ir fašizmo ideologijos buvo sutriuškintos. Tačiau šiandien matome, kaip kai kurios valstybės, anksčiau kovojusios prieš šias ideologijas ar net save laikančios pagrindinėmis nugalėtojomis, pačios tampa agresorėmis, bando atkurti (ir atkuria) imperijas smurtu. Kaltinimus nacizmu jos pačios naudoja kaip įrankį, o prisidengdamos savo „kultūros“ ar „pasaulio“ gynimu, brutaliai puola kaimynus.
Knygoje gausu citatų ir situacijų, atspindinčių nacizmo dvasią:
“Tarnauki ištikimai, kovok narsia, žūk linksmai”.
“Gott mit uns” (Dievas su mumis).
Skaudžiausia, kad žiaurumus vykdo ne tik politikai, kurie duoda įsakymus, bet ir „paprasti“ žmonės, tapę sistemos įrankiais. Ir tam, kad paruoštum piliečius tokiems veiksmams, nereikia šimto metų – užtenka kelerių metų intensyvios propagandos.
Sunku nerasti šiurpių paralelių tarp to, ką apie mus ir Vakarų pasaulį šiandien kalba Rusijos propaganda, ir to, kas buvo girdima nacistinėje Vokietijoje prieš 80 metų.
Įsimintiniausios citatos iš knygos
- „Atsimerkite ir žiūrėkite išplėtę akis, kol jos amžinai neužsimerkė.“
- „Mokslas, vaikine, susideda iš klaidų, tačiau tos klaidos naudingos, nes pamažu veda į tiesą.“ (Žiulio Verno mintis, cituojama knygoje)
- „Uždaros sistemos entropija niekada nemažėja. Pagal šį dėsnį kiekvienas procesas galiausiai išsenka.“
Išvados ir rekomendacija
Knygą „Neregimoji šviesa“ tikrai rekomenduoju perskaityti kiekvienam. Ji parašyta įtraukiančiai, o siužetas ir keliami klausimai yra universalūs. Net jei nesate istorijos žinovas, tai neturėtų tapti kliūtimi – kūrinys paliečia gilesnius, bendražmogiškus aspektus.