Tapti geresniu atideluotiju
Šios problemos sprendimo būdas yra griežtai nusistatyti, kiek daugiausia darbų vykdysite bet kuriuo metu. Knygoje Personal Kanban („Asmeninis Kanban") laiko valdymo specialistai Jimas Bensonas ir Tonianne DeMaria Barry siūlo pasirinkti ne daugiau nei tris darbus. Jums pasirinkus, bet kurie nauji jūsų lai-ko reikalaujantys darbai turi palaukti, kol bent vienas iš trijų bus padarytas ir atsilaisvins vieta (vietą atlaisvinti galima ir apskritai nutraukiant projektą, jei šis nesiklosto. Esmė - ne prisiversti už-baigti visa, ką pradėjote, o atsikratyti negero įpročio vis didinti tik iš dalies atliktų projektų krūvą).
Pradėjęs darbo veikloje remtis šiuo gana paprastu patarimu, patyriau stulbinamų pokyčių. Nebeišėjo nekreipti dėmesio į tai, kad dirbti galiu griežtai ribotai, nes kaskart, iš sąrašo išsirinkęs naują užduotį kaip vieną iš trijų darbų, privalėdavau pagalvoti apie visas kitas, kurių būtinai reikės atsisakyti. Ir visgi būtent todėl, kad šitaip buvau priverstas stoti
Šeši šimtai kilometrų nuo Paryžiaus, dvidešimt metų prieš Kafkai susipažįstant su Felice, prancūzų filosofas Henris Berg-sonas savo knygoje Time and Free Will („Gyvenimas ir laisva valia") aprašė Kafkos problemos esmę. Pasak jo, mes mieliau nuolat svyruosime nei pasiryšime eiti vienu konkrečiu keliu, nes „ateitis, su kuria darysime, kas tik patinka, iškyla prieš mus
Arbuzo problema
Koncentracijos ir demesio arsitraukimas - gyvenimo vagyste
Štai kodėl Seneca traktate On the Shortness of Life („Apie gy-venimo trumpumą") taip griežtai kritikuoja tautiečius romėnus už tai, kad šie siekia politinės karjeros, kuri jiems iš tikrųjų nerūpi, rengia prabangias puotas, kuriose jiems nelinksma, ar tiesiog kepinasi saulėje: jie nesupranta, kad taip blaškydamiesi švaisto savo egzistenciją. Seneca čia galbūt skamba kaip irzlus malonumų nekentėjas - juk argi blogai trupučiuką pasideginti? Tiesą
Kaip mėgsta sakyti technologijų kritikas Tristanas Harrisa, kaskart, kai atsidarote socialinių tinklų programėlę, „kitoje ekra no pusėje yra tūkstantis žmonių“¹¹, kuriems mokami pinigai, kad jus kuo ilgiau išlaikytų, taigi vargu ar galima tikėtis, kad vartotojai vien valios pastangomis pasipriešins laiko ir dėmesio vagystei. Kilus politinėms krizėms, reikalingi politiniai sprendi mai. Bet jei itin giliai suvoktume blaškymą, turėtume pripažini ir nemalonią, už viso to slypinčią tiesą: žodis „ataka", reiškiantis nepageidaujamą puolimą, čia ne pats tinkamiausias. Negalime leisti Silicio slėniui išsisukti, bet ir turime pripažinti, kad daž niausiai mes savo noru leidžiamės blaškomi. Kažkas mumyse nori būti blaškomas elektronikos prietaisų ar ko kita, kad mes nešvaistytume savo gyvenimo tam, kas, mūsų manymu, mums rūpi labiausiai. Viskas slypi mumyse. Tai viena klastingiausių mūsų kliūčių, kai siekiame tinkamai praleisti savo baigtinį gyvenimą, tad metas tai panagrinėti plačiau.
Iš tiesu mes niekada neturime laiko
Kognityvinių mokslų specialistas Douglasas Hofstadteris garsus tuo, kad suformulavo Hofstadterio dėsnį, teigiantį, jog užduotis, kurios planuojate imtis, visada užtruks ilgiau, nei tikėjotės, net jei turėsite omeny Hofstadterio dėsnį. Kitaip tariant, net jei žinote, kad konkretus pro-jektas greičiausiai užtruks ilgiau, nei planuojate ir atitinkamai pritaikote savo tvarkaraštį, darbo baigti nespėsite ir per naująjį numatytą laiką. Iš to galima daryti išvadą, kad įprastinis patarimas darbui susiplanuoti dukart ilgesnį laiką, nei manote, jog reikės, iš tiesų gali tik dar pabloginti reikalus. Tarkime, jūs puikiai suvokiate turįs nerealistišką polinkį manyti, kad lakstydamas iš vienos parduotuvės į kitą per valandą galite apsipirkti visai savaitei. Bet jei duosite sau dvi valandas, nes žinote esąs per didelis optimistas, apsipirkimas gali užtrukti ir pustrečios valandos (šis efektas dar akivaizdesnis, jei veikla didesnio masto: Australijos
Esate čia
Savo knygoje Back to Sanity („Atgauti sveiką protą) psichologas Steve’as Tayloras prisimena Britų muziejuje Londone stebėjęs turistus, kurie ne žiūrėjo į priešais juos esančią senovės Egipto istorinę vertybę - Rozetės akmenį, o ją fotografavo ir lbfilmavo telefonais ketindami pažiūrėti vėliau. Jie buvo tiek dėmesio sutelkę į tai, ką patirs ateityje, - į galimybę matytą vaizdą peržiūrėti ar juo pasidalyti vėliau, kad žiūrėdami į akmenį gyvai muziejuje beveik nieko nepatyrė (o ar daug žmonių žiūri tokius vaizdo įrašus?). Žinoma, murmėti apie jaunų žmonių naudojimosi iš-maniaisiais telefonais įpročius yra mėgstamiausia pramoga tokių vidutinio amžiaus pikčiurnų kaip Tayloras ir aš. Bet gilesnė jo žodžių prasmė yra ta, kad mes visi dažnai elgiamės taip kaip tie jaunuoliai. Viskas, ką darome, - kitaip tariant, pats gyvenimas, -mums vertingas tik tiek, kiek deda pagrindą kam kitkam.
Esama tiesos grūdo ir frazėje, jog mažiau ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse žmonės labiau džiaugiasi gyvenimu - taigi mažiau linkę instrumentalizuoti jį dėl didesnio pelno ateityje ir dėl to stipriau išgyvena šiuo momentu patiriamus malonumus. Pavyzdžiui, Meksikoje pasaulinis laimės indeksas yra aukštesnis nei JAV. Yra senas pasakojimas, kaip atostogaujantis Niujorko verslininkas kalbasi su meksikiečiu žveju ir sužino, kad šis dirba tik keletą valandų per dieną, o didžiąją dalį laiko geria vyną saulėkaitoje ir groja su draugais. Priblokštas žvejo požiūrio į lai-ko valdymą, verslininkas neprašytas duoda žvejui patarimą: jei šis dirbtų sunkiau, galėtų investuoti ir nupirkti daugiau valčių, mokėti kitiems, kad žvejotų, o pats susikrauti milijonus ir anksti išeiti į pensiją. „Ir ką tada daryčiau?" - paklausė žvejys. „Ogi tada galėtum per dienas gerti vyną saulėkaitoje ir groti su draugais."
Geresnis būdas pradėti gyventi labiau šiuo momentu prasideda nuo pastebėjimo, kad jūs iš tiesų visada jau gyvenate šiuo momentu, patinka jums tai ar ne. Juk tos nerimą keliančios mintys, ar esate pakankamai susitelkęs į indų plovimą, ar ne, ar jums teikia džiaugsmo daugiau sekso pastarosiomis dienomis, ar ne, kai sutikote dalyvauti tame tyrime, tai mintys, irgi kylančios šiuo momentu. Ir jei jūs neišvengiamai jau esate čia ir dabar, tada bandymas viską išgyventi tikrai yra abejotinas. Bandymas čia ir dabar - lyg užuomina, kad esate atskirai nuo to momento, tad gyventi jį jaučiant jums arba seksis, arba ne. Taigi bandy-mas būti čia ir dabar yra ne atsipalaidavimas, su kuriuo siejamas, o dar vienas instrumentalistinis mėginimas naudojantis esamu momentu pasiekti tikslą - kontroliuoti einantį laiką. Iš to dažniausiai nieko neišeina. Nemalonus jausmas, kurį patiriate itin stengdamasis labiau būti esamu momentu, yra psichinis diskomfortas mėginant padaryti tai, kas neįmanoma, - pakeisti savo santykį su esamu momentu, kai šis pirmiausia yra visa, kas jūs esate.
Kaip rašo Jay’us Jenniferis Matthewsas taikliai pavadintoje trumpoje savo knygoje Radically Condensed Instructions for Being Just as You Are („Radikalios instrukcijos, kaip būti tokiam, koks esate"): „Iš gyvenimo mes nieko negalime gauti.14 Už jo ribų nėra vietos, į kurią galėtume tai pasiimti. Nėra kišenėlės, esančios už gyvenimo ribų, [kur galėtume] pavogti gyvenimo atsargas ir paslėpti. Gyvenimas šiuo momentu neturi išorės." Labiau gyventi esamu momentu galbūt reiškia pagaliau suprasti, jog niekad ir neturėjote jokio kito pasirinkimo, kaip tik būti čia ir dabar.
Atrasti poilsį iš naujo
turtigesnis jūs tampate. Turtingi žmonės dažnai daug dirba, bet turi daugiau pasirinkimų, kaip praleisti bet kurią laisvą savo valandą: jie, kaip ir visi, gali paskaityti knygą ar eiti pasivaikščioti, bet gali ir važiuoti pasiklausyti operos ar paslidinėti į Kurševelio kurortą. Taigi juos dažniau apima jausmas, kad esama laisvalaikio veiklų, kuriomis turėtų užsiimti, bet neužsiima.
Mes turbūt negalime suvokti, koks svetimas toks požiūris į laisvalaikį būtų tiems, kas gyveno prieš pramoninę revoliuciją. Senovės filosofams laisvalaikis nebuvo būdas įgyvendinti tikslus; priešingai - tai buvo tikslas, kurį pasiekti galima darant visa, ką verta. Aristotelis teigė, jog tikrasis laisvalaikis (jam tai buvo savęs apmąstymas ir filosofinė kontempliacija) yra viena didžiausių dorybių, nes jį verta rinktis tik dėl jo paties, o kitos dorybės, tokios kaip drąsa per karą ar kilnus elgesys valdžioje, yra dorybės tik todėl, kad padeda pasiekti ką nors kita. Su verslu susijęs lotyniškas žodis negotium pažodiškai - „nelaisvalaikis". Ši reikšmė atspindi požiūrį, kad darbas - tai nukrypimas nuo svarbiausio žmogaus pašaukimo. Remiantis šiuo požiūriu, darbas buvo neišvengiama būtinybė kai kuriems žmonėms - ypač vergams, kurių triūsas leido poilsiauti Atėnų ir Romos piliečiams, bet iš esmės nebuvo gerbtinas dalykas ir tikrai ne pagrindinė priežastis gyventi.
Iš viso to atsirado gana keistas supratimas, ką reiškia gerai leisti laisvą laiką ir kas laikytina jo švaistymu. Remiantis šiuo požiūriu, visa, iš ko neišeina kas nors, kas bus naudinga ateity-je, yra tiesiog tinginystė. Poilsis leistinas, bet jo tikslas yra tik atgauti jėgas po darbo ar kaip nors patobulinti savo gebėjimus. Tampa sunku tiesiog džiaugtis poilsio akimirka tik dėl jos pa-čios, negalvojant apie jos naudą, kuri pasijus vėliau, nes naudos neteikiantis poilsis atrodo iššvaistytas.
Išvada tokia, kad praleisti bent kiek savo laiko jį švaistant, koncentruojantis vien į jo teikiamą malonumą, yra vienintelis būdas jo nešvaistyti - kad tikrai ilsėtumėtės, o ne prisidengdamas poilsiu užsiimtumėte kokiu nors savęs tobulinimu ateičiai. Kad iki galo išgyventumėte vienintelį jums duotą gyvenimą, turite susilaikyti ir nenaudoti kiekvienos laisvesnės valandos asmeniniam tobulėjimui. Pagal tokį požiūrį, tingumas - ne tik tai, kas atleistina, bet ir savotiška pareiga. „Jei seno žmogaus jaučiamas malonumas išgėrus taurę vyno yra menkniekis, – rašo de Beauvoir, tuomet našumas ir turtingumas tėra grynas mitas; jie turi prasmę tik tuo atveju, jei teikia asmeninį ir gyvenimo džiaugsmą."
vokiečių sociologas Maxas Weberis garsiaj-me savo veikale Protestant work ethic („Protestantu darbo etika") tvirtina, kad tai viena pagrindinių šiandienos žmogaus dvasios sudedamųjų dalių. Pasak Weberio, pirmą kartą tai pasireiškė tarp Šiaurės Europos kalvinistų, tikėjusių predestinacijos dogma - esą kiekvienas žmogus dar prieš gimdamas jau iš anksto būna priskirtas arba prie išrinktųjų, kurie bus išganyti, kurie po mirties keliaus į dangų ir jame amžinai bus su Dievu, arba prie prakeiktųjų, kurie eis į pragarą. Weberis teigia, kad ankstyvasis kapitalizmas gana stipriai persmelktas šia dogma ir prie to prisidėjo kalvinistų pirkliai bei amatininkai, manę, jog nuolatinis sunkus darbas yra vienas geriausių būdų įrodyti ne tik kitiems, bet ir pačiam sau, kad esi išrinktasis būti išganytas, o ne prakeiktasis. Jų pasiryžimu gyventi taupiai Weberis grindžia kitą savo argumentą apie kapitalizmą: kai žmonės leidžia dienas sunkiai dirbdami ir generuodami gausybę turto bei jaučiasi negalį švaistyti jo malonumams, neišvengiamas to rezultatas yra sukauptas didelis kapitalas.
Toks gyvenimas turėjo būti pilnas savotiškos kančios. Nebuvo jokios garantijos už sunkų darbą būti išganytam: juk predestinacijos esmė ta, kad negalite daryti įtakos savo likimui. Kita vertus, argi tas, kuris jau išganytas, savaime neturės polinkio ko nors siekti ir taupyti? Pagal šį sudėtingą supratimą, tingumas tapo itin nerimą keliančiu dalyku, kurio buvo privalu kuo labiau vengti, taigi tai ne tik nuodėmė, į kurią pernelyg pasinėręs, daugybės krikščionių manymu, galite būti prakeiktas, bet ir įrodymas siaubingo fakto - kad toks jau esate
Žinoma, tai tik žygis į gamtą, turbūt blankiausias laisvalai-kio užsiėmimas iš visų bet vis dėlto apie jį kaip apie būdą leis-ti laiką verta pakalbėti dėl dviejų priežasčių. Pirma, kitaip nei užsiimant įvairiomis kitomis veiklomis, per tokį žygį gamtoje nereikia kelti klausimo, kaip man sekasi: visa, ką darau, - tai einu, ir šis mano gebėjimas pernelyg nepatobulėjo nuo tada, kai buvau ketverių. Be to, neegzistuoja žygio į gamtą tikslas - bent jau kalbant apie rezultatus ar vietą, kuriuos norėtumėte pasiek-ti. (Net keliaudami į prekybos centrą turime tikslą - patekti į prekybos centrą, o žygio į gamtą metu arba einate taku, arba pasiekiate tam tikrą tašką ir sukate atgal, tad geriausias būdas pasiekti tikslą yra išvis niekur neišeiti.) Žygiai mums daro ir tam tikrą teigiamą poveikį pavyzdžiui, jie fiziškai mus su-stiprina, bet daugelis žmonių į juos leidžiasi ne dėl to. Pasi-vaikščiojimas kaime, kaip ir mėgstamos dainos klausymasis ar susitikimas su draugais vakare pasikalbėti, yra tai, ką filosofas Kieranas Setiya vadina ateliška veikla; ši sąvoka reiškia, kad veiklos prasmė kyla ne iš jos „telos", arba galutinio tikslo. Jūs neturėtumėte siekti pasivaikščiojimo „visiškai užbaigti", be to, tikriausiai neateis momentas, kai būsite suvaikščiojęs visur, kur tik ketinote. „Jūs galite liautis užsiimti tokiomis veiklomis ir kada nors liausitės, bet negalite jų visiškai užbaigti, - aiškina Setiya. - Neegzistuoja rezultatai, kuriuos pasiekus veiklos išsi-semia ir baigiasi." Tad vienintelė priežastis jomis užsiimti - jos pačios: „Pasivaikščiojimas toks pats prasmingas kaip ir tai, ką darote dabar." Setiya savo knygoje Midlife („Vidurio amžius") pasakoja, kad, artėjant jo keturiasdešimtmečiui, jis vis labiau jautė tuš-tumą. Vėliau suprato, kad to priežastis gyvenimas nuo pro-jekto iki projekto, daugybė teliškų, o ne ateliškų veiklų, kurių pagrindinis tikslas - jas atlikti ir pasiekti tam tikrų rezultatų. Jis publikavo straipsnius filosofijos žurnaluose, tikėdamasis kuo greičiau gauti dėstytojo vietą universitete; norėjo įgyti solidžią profesinę reputaciją bei finansinį saugumą; dėstė studentams, kad pasiektų minėtus tikslus, taip pat kad padėtų jiems įgyti mokslinius laipsnius ir pradėti savas karjeras. Kitaip tariant, jį kankino būtent ta problema, kurią mes dabar gvildename: kai jūsų santykis su laiku beveik vien instrumentalistinis, esamas momentas pradeda netekti prasmės. O kad šis jausmas gali pa-sireikšti kaip vidurio amžiaus krizė, visai suprantama, nes tokia-me amžiuje daugelis mūsų sąmoningai suvokiame, kad artėja mirtis ir dėl jos tampa neįmanoma nekreipti dėmesio į tai, jog absurdiška gyventi vien dėl ateities. Kokia prasmė nuolat atidėti malonumus vėlesniam laikui, kai gana greitai to laiko nebeliks?
Pats pesimistiškiausias iš visų filosofų - Arthuras Schopenhaueris tokio gyvenimo sukeliamą tuštumą suvokė kaip neiš-vengiamą žmogaus troškimų pasekmę. Dienas leidžiame vaikydamiesi įvairių mūsų trokštamų laimėjimų, bet su kiekvienu laimėjimu, pavyzdžiui, dėstytojo vieta universitete, yra štai kaip: jūs jo arba dar nepasiekėte (tad esate nepatenkintas, nes to, ko trokštate, dar neturite), arba jau pasiekėte (ir esate nepatenkintas, nes laimėjimas nebėra tai, ko siektumėte). Kaip Schopenhaueris rašė savo šedevre The World as Will and Idea („Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“), žmonėms natūraliai skausminga turėti norėjimo objektų - to, ką gyvenime norite turėti ar daryti, - nes jų kol kas neturėti blogai, o juos gauti turbūt dar blogiau: „Jei, kita vertus, [žmogiškasis gyvūnas] stokoja norėjimo objektų, nes jų neteko dėl pernelyg lengvo pasitenkinimo, jį apima gąsdinanti tuštuma ir nuobodulys, kitaip tariant, buvimas ir egzistavimas jam tampa nepakeliama našta. Tad jis lyg švytuoklė vis švytuoja nuo skausmo prie nuobodulio." Bet „ateliškos veiklos" sąvoka rodo, jog Schopenhaueris dar kai ką pražiūrėjo – šį tą apie dalinį problemos pernelyg instrumentalizuoto gyvenimo - sprendimą. Mes galime pasistengti į savo kasdienybę įtraukti daugiau veiklų, kuriomis užsiimame tik dėl jų pačių, - daugiau daryti tai, iš ko siektume gauti tik viena - patį darymą.
Veiklos kurios daryti pasirenki del jų pačių, o ne dėl vertes. Ateliška veikla. Geda prisipažinti, kad jas darai. Neturi būti tos veiklos ekspertų.
Nekantrumo spiralė
Viena svarbiausių senovės Kinijos daoizmo įžvalgų yra ta, kad susidarę tokį diktatorišką požiūrį į realybę mes kenčiame. Daoizmo filosofijos ir religijos traktate „Daodedzing" gausu
pasakojimų apie lankstumą ir pasidavimą: išmintingas žmogus (apie tai skaitytojui nuolat primenama) yra lyg medis, kuris vė-jyje linksta, bet ne lūžta, ar vanduo, kurio srovė aplenkia kelyje pasitaikančias kliūtis. Šiomis metaforomis norima pasakyti, kad tiesiog yra, kaip yra, nors ir labai norėtumėte, kad taip nebūtų, -ir vienintelė viltis turėti bent kiek įtakos pasauliui yra taikytis prie šio fakto, o ne jam priešintis. Bet mūsų be reikalo signa-lizuojamas ir apskritai demonstruojamas nekantrumas reiškia, kad daugelis mūsų ne kažin kokie daoizmo šalininkai. Mes lin-kę manyti turintys teisę spartinti reikalus, kad viskas vyktų tokiu greičiu, kokiu norime, ir tuo prisidarome vargo ne tik todėl, kad daug laiko būname susinervinę, bet ir dėl to, kad raginti pasaulį suktis greičiau vis tiek yra labai blogai. Pavyzdžiui, trans-porto tyrimais seniai nustatyta, kad nekantrumas vairuojant jus tik sulėtina (gerai žinomas nekantrių vairuotojų įprotis degant raudonam žiburiui po truputį artintis link sustojusio priešais automobilio yra labai netikęs, nes kai eilė vėl pajuda, tada tenka didinti greitį lėčiau, antraip gresia įvažiuoti į automobilio priešais jus galą). Taip nutinka ir kitais atvejais, kai bandote paskubinti realybę. Jei dirbsite per daug skubėdamas, darysite daugiau klaidų, tada prie jų teks grįžti ir jas taisyti; jei skubinsite mažą vaiką rengtis norėdami greičiau išeiti iš namų, visa tai garantuotai truks gerokai ilgiau.
Brown teigia, kad ir tie, kurie priklausomi nuo greičio, tu-rėtų panašiai pasiekti dugną. Mes privalome pasiduoti. Turite pasiduoti realybei ir pripažinti, kad viskas vyksta tiek, kiek vyks-ta, ir kad dirbdamas greičiau neatsikratysite nerimo, nes ne jūsų galioje priversti tikrovę judėti tokiu greičiu, kokiu jums reikia, ir todėl kuo sparčiau judėsite, tuo labiau atrodys, kad reikia lėk-ti dar greičiau. Brown klientams paaiškėjo, kad leidus tokioms fantazijoms subliūkšti įvyksta šis tas netikėto, tas pat, ką patiria alkoholikai, kai atsisako nerealistiško noro kontroliuoti mai-nais į tikrovišką, žemišką sveikimą priimant realybę. Psicho-terapeutai tai vadina antraeiliu pokyčiu, bet tai ne laipsniškas pagerėjimas, o požiūrio pasikeitimas, viską apibrėžiantis kitaip. Kai priimate tiesą, kad ne nuo jūsų priklauso, kaip greitai viskas vyksta, liaujatės lenktyniavęs su savo nerimu, ir tas nerimas smarkiai pasikeičia. Uolus triūsas prie sunkaus projekto, kurio negalima paskubinti, tampa ne priežastimi kilti stresui ir emocijoms, o sąmoningu pasirinkimu; skaitant sudėtingą romaną po truputį imama mėgautis skaitymu. „Jūs išsiugdote dėkingumą ištvermei, nepasiduodate ir žengiate pirmyn", - aiškina Brown. Liaujatės „reikalavęs nedelsiant sutvarkyti reikalus, iškart atsikratyti diskomforto ir magiškų sprendimo būdų“. Su palengvėjimu atsikvepiate ir pasinerdamas į gyvenimą tokį, koks jis yra, aiškiai suvokdamas ribotumą imate įgyti kantrybės - to, kas turbūt nemadinga, bet svarbiau nei kitos žmogaus supergalios.
Likti autobuse
Justi ir antraeilis pokytis: kai atsisakėte tuščiai stengtis daryti įtaką tam, kokiu greičiu vyks patyrimas, gali prasidėti tikrasis patyrimas. Ir imate suprasti, ką turi omenyje filosofas Robertas Grudinas apibūdindamas kantrybės patyrimą kaip „apčiuopiamą, kone valgomą", nes kai tampate kantrus, į viską, rodos, galima suleisti dantis ir sukramtyti (taip sakyti netinka, bet tai taikliausia). Atlygis jums už fantazijos, kad galite kon-troliuoti realybę, atsisakymą yra tai, kad pagaliau pasiekėte tikrą tos realybės turėjimą. Arba, kaip sako britai, iš tiesų įstrigote gyvenime.
Tris kantrybės principai
Pirma, reikia isiugdyti polinkį turėti problemų. Mūsų poreikis paskubom lėkti
Antras principas - tapti radikalaus inkrementalizmo šalininku. Psichologijos profesorius Robertas Boice’as savo karjerą pasky-rė kitų akademikų rašymo įpročiams tirti ir padarė išvadą, kad produktyviausi ir daugiausia pasiekę akademikai yra tie, kurių dienotvarkėje rašymo buvo mažiau, taigi praktiškiau diena po dienos vis truputį ką nors parašyti. Šie žmonės išsiugdė kantrybę toleruoti tai, jog kiekvieną dieną tikriausiai ne kažin ką nuveiks ir gerokai daugiau nudirbs ilguoju laikotarpiu. Jie rašydavo kas-dien trumpą tam skirtą laiką - kartais vos dešimt minučių ir niekada ilgiau nei keturias valandas, - o savaitgaliais būtinai nuo to ilsėdavosi.
Paskutinis principas originalumo itin dažnai reikia ieškoti ten, kur jo nėra. Iš Suomijos kilęs ir JAV gyvenantis fotografas Arno’as Minkkinenas šią paslaptingą tiesą apie kantrybės galią iliustruoja pasakojimu apie Helsinkio centrinę autobusų stotį. Joje dvidešimt keturios prievažos, iš kiekvienos išvyksta keleto skirtingų įmonių autobusai, dalį maršruto kiekvienas jų iš bet kurios prievažos važiuoja per miestą lygiai tokia pat trasa kaip kiti ir stoja tose pačiose stotelėse. Minkkinenas siūlo fotografijos studentams kiekvieną stotelę įsivaizduoti kaip vienus karjeros metus. Pasirenkate meninę kryptį - nespalvotų aktų studijas- ir imate kaupti darbų portfelį. Po trejų metų (arba trijų autobuso stotelių) išdidžiai pristatote portfelį fotogalerijos savininkui. Bet, jūsų nusivylimui, išgirstate, kad nuotraukos ne tokios jau ir originalios, nes atrodo kaip fotografo Irvingo Penno darbų kopijos. Pasirodo, Penno autobusas važiavo ta pačia trasa kaip jūsiškis. Supykęs ant savęs, kad trejus metus iššvaistėte sekdamas kažkieno kito pėdomis, iššokate iš autobuso, susistabdote taksi ir grįžtate į autobusų stotį, kurioje buvote pradėjęs kelionę. Šįkart sėdate į kitą autobusą renkatės kitą fotografijos sritį.
Bet po kelių stotelių - vėl tas pat: jums pasakoma, kad naujieji darbai irgi atrodo neoriginalūs. Vėl grįžtate į stotį. Bet istorija vis kartojasi: nesvarbu, ką pateiktumėte fotogalerijoms, niekas nelaikoma jūsų paties kūryba.
Kokia išeitis? „Paprasta, - sako Minkkinenas. Likite autobuse. Likite tame prakeiktame autobuse." Pavažiavus per miestą kiek toliau, Helsinkio autobusų maršrutai išsiskiria, ir autobusai per priemiesčius, vėliau per kaimus pajuda kiekvienas link savo kelionės tikslo. Štai kur prasideda savitas darbas. Bet jis prasideda tik tiems, kas geba apsišarvuoti kantrybe pereiti pirmąjį etapą - per klaidas ir bandymus kopijuojant kitus, ugdantis naujus įgūdžius ir kaupiant patirtį
Skaitmenio klajoklio vienišumas
Žinoma, negaliu tvirtinti, kad Salcedo’as nėra toks laimingas, koks sakosi esąs. Jis tikriausiai laimingas. Bet žinau, kad aš toks nebūčiau, jei gyvenčiau jo gyvenimą. Manau, problema čia ta, kad jo gyvenimo būdas paremtas netinkamu laiko vertės supratimu. Pasiskolinsiu vieną ekonomikos mokslų terminą ir pasakysiu, jog Salcedo’as laiką suvokia kaip įprastą naudą - išteklių, kuris tuo vertingesnis, kuo daugiau jo kontroliuojate (klasikinis pavyzdys - pinigai: geriau jų kontroliuoti daugiau nei mažiau). Bet tiesa ta, kad laikas yra ir tinklinė nauda, kurios vertė priklauso nuo to, kiek žmonių jos gali gauti ir kaip gerai jų gaunama dalis suderinama su jūsiške. Aiškus to pavyzdys - telefoninis ryšys: telefonai naudingi tuo, kad ir kiti juos turi (kuo daugiau telefonų savininkų, tuo naudingiau telefoną turėti ir jums, ir, kitaip nei su pinigais, nėra prasmės sukaupti kuo daugiau telefonų asmeniniam naudojimui). Tokia pat ir socialinių tinklų platformų logika. Svarbu ne tai, kiek feisbuko paskyrų turite, o kad kiti žmonės jų irgi turi ir kad jie susieti su jūsiške.
Laiko, kaip ir pinigų, gerai turėti daug. Bet net jei jums priklausytų visas laikas, iš jo būtų nedaug naudos, jeigu jį leistumėte vienas. Kad per savo turimą laiką darytumėte tai, kas svarbu - bendrautumėte, eitumėte į pasimatymus, augintumėte vaikus, pradėtumėte verslą, kurtumėte politinius judėjimus, vystytumėte technologijas, - jūsų laikas turi būti suderintas su kitų žmonių laiku. Tiesą sakant, turėti daugybę laiko ir neturėti jokių galimybių bendradarbiauti su kitais ne tik beprasmiška, bet ir itin nemalonu. Kaip tik todėl žmonėms senovėje skaudžiausia bausmė būdavo išvarymas iš bendruomenės, ištrėmimas į kokį užkampį, kur jie nebegalėdavo gyventi savo genties ritmu. Tad perėmęs tiek daug savo turimo laiko kontrolės, Ypatingasis Mario pats save nubaudė tokia bausme, tik švelnesnės formos.
Nereikšmingumo visatoje terapija
Nereikšmingumo visatoje terapija - tai siūlymas pripažinti, koks nesvarbus esate bendrame kontekste, ir priimti tą nesvarbumą tiek, kiek pajėgiate (argi ne smagu, kad kažkada įsivaizdavote, jog yra kitaip?). Tinkamai panaudoti jums skirtą nuostabią dovaną - keletą tūkstančių savaičių - nereiškia stengtis per jas nuveikti ką nors nepaprasto. Iš tiesų yra priešingai: reikia atsisakyti taikyti joms abstrakčius ir per aukštus nepaprastumo standartus, dėl kurių jos atrodo leidžiamos netinkamai, ir leisti jas taip, kaip išeina, be dieviškų fantazijų apie reikšmingumą visatoje, taip pat imti gyventi gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra realus, baigtinis ir gana dažnai nuostabus.
Būvimo žmogumi liga
Visiškai panirti į erdvę ir laiką (jei ne visiškai, tai bent dali-nai; daugelis mūsų gali panirti tik dalinai) - tai prisipažinti, kad pralaimėjote. Tai reiškia leisti savo iliuzijoms mirti. Turite pripažinti, kad darbų visada bus per daug, kad negalite išvengti nelengvų sprendimų ar priversti pasaulį suktis tokiu greičiu, kokiu jums norisi, negalite iš anksto žinoti, jog patirtys, ypač susijusios su tarpasmeniniais santykiais, atneš ne skausmą, o džiaugsmą, -ir kad kai visa tai pasibaigs, visatos atžvilgiu beveik nieko nereikš.
O ką gausite už šį pripažinimą? Gausite galimybę iš tiesų būti čia. Gausite tikrą gyvenimą. Baigtinį savo laiką galėsite leisti orientuodamasis į keletą dalykų, kurie jums svarbūs patys dėl savęs, dabar pat, šiuo momentu. Turbūt turiu pasakyti, kad šiuo argumentu neneigiu ilgalaikių siekių, tokių kaip santuoka ar vaikų auginimas, organizacijų steigimas ar politinių sistemų reformos ir, žinoma, kova su klimato kaita - juk tai vieni svarbiausių dalykų. Bet šis argumentas reiškia, kad net ką tik minėti dalykai yra reikšmingi tik dabar, tik jų vyksmo momentu, ir nesvarbu, ar pasiekėțe tai, ką visuomenė laikytų darbo vaisiais. Mat dabar yra visa, ką galite gauti.
Norisi įsivaizduoti, kad, pasibaigus ar bent palengvėjus laiko keliamam vargui, tapsite laimingas ir toks būsite dažniausiai arba visada. Bet aš nelinkęs taip manyti. Mūsų baigtiniai gyveni-mai pilni skausmingų su baigtinumu susijusių problemų - nuo perpildytų elektroninio pašto dėžučių iki mirties, ir ėmus jas pripažinti, jos nebūtinai liaujasi būti problemomis, o gal ir ne visai taip. Čia pasiekiama dvasinė ramybė yra kitokios rūšies: ji pajuntama pripažinus, kad negalėjimas pabėgti nuo problemų, susijusių su baigtinumu, nėra problema. Buvimo žmogumi liga dažnai būna skausminga, bet, kaip yra pasakiusi dzenbudizmo mokytoja Charlotte Joko Beck, ji nepakeliama tik tol, kol tikite, kad nuo jos galite išgyti. Priėmus faktą, kad negalavimas neiš-vengiamas, ateina laisvė - pagaliau galite tiesiog gyventi. Tai, ką staiga suvokiau sėdėdamas ant suoliuko Bruklino parke, suvokė ir prancūzų poetas Christianas Bobinas panašiu niekuo neypatingu momentu: „Kai lupau sode rasto raudono obuolio žievę, staiga suvokiau, jog gyvenimas man teiks tik daug nuostabių neišsprendžiamų problemų. Nuo tos minties mano širdį užplūdo visiškos ramybės vandenynas."
5 klausimai
- Kur savo gyvenime ar darbe šiuo metu siekiate komforto, nors iš tiesų jums reikia truputėlio diskomforto?
- Ar laikotės ir save vertinate pagal produktyvumo ar rezultatyvumo standartus, kurių neįmanoma atitikti?
- Kokiais atžvilgiais jūs dar nepriėmėte to, kad esate, kas esate, o ne tas, kuo manote turįs būti?
- Kuriose gyvenimo srityse vis dar buksuojate ir laukiate, kada pagaliau pajusite žinąs ką darote?
- Kaip savo dienas leistumėte kitaip, jei jums taip neberūpėtų, ar jūsų darbas duos vaisių?
Atsisakyti vilties
Bet tai tam tikras atradimas: kai visa, kas buvo pasakyta, bent truputį įsisavinate, to rezultatas - ne viltis, o energijos teikiantis motyvacijos pliūpsnis. Imate suvokti, kad siaubingi atsitiktinumai, kuriuos vos ne visą gyvenimą pasąmoningai ruošėtės atremti, nes juos išgyventi pernelyg nemalonu, jau įvyko, - ir vis dėlto jūs vis dar čia, vis dar gyvas bent jau šią akimirką. „Vilties atsisakymas yra patvirtinimas, pradžios pradžia“, - sako Chödrön. Jūs suvokiate, kad jums iš tiesų niekada nereikėjo visiško saugumo, kurio taip desperatiškai siekėte. Tai išsilaisvini-mas. Kai nebereikia savęs įtikinėti, jog gyvenimas nėra pilnas netikrumo ir tragedijų, esate laisvas pradėti daryti ką nors, kuo galėtumėte padėti. Ir kai nebereikia įtikinėti savęs, jog padarysite viską, kas turi būti padaryta, esate laisvas užsiimti keletu dalykų, kurie jums svarbūs.
Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė yra absurdiškai, bauginamai, tiesiog įžeidžiamai trumpa. Bet tai ne priežastis nuolat būti nusiminus ar gyventi apimtam panikos, kurią kelia nerimas, kaip savo ribotą gyvenimą nugyventi kuo geriau; tai priežastis justi palengvėjimą. Jūs turite atsisakyti to, kas visada buvo neįmanoma, - siekio tapti tobulu, visada ir viską gebančiu, emociškai nepalenkiamu, visiškai nuo nieko nepriklausomu žmogumi, kuriuo esą turite būti. Paskui galite pasiraitoti rankoves ir imtis to, kas įmanoma.
Dešimt patarimų, padėsiančių priimti savo baigtinumą
- Išsiugdykite „fiksuota apimtimi" paremtą požiūrį į produktyvumą
- Stambesnius projektus atlikite po vieną
- Iš anksto nuspręskite, kas jums nesiseks
- Koncentruokitės į tai, ką jau atlikote, ne tik į tai, ką dar liko atlikti
- Rūpinkitės ne viskuo
- Pradėkite naudotis neįdomiomis ir paprastomis technologijomis
- leškokite naujovių menkniekiuose
- Tarpasmeniniuose santykiuose būkite tyrinėtojas
- Išsiugdykite momentinį dosnumą
- Mokykitės nieko neveikti